Kūrėjai: Ir Čia, ir už Atlanto

Aniceta KRAJINIENĖ

1968-ieji. Liepa. Joniškis. Korespondentės darbas lyg ir įprastas, o aplinka, žmonės – nauja. Susipažįstame su garsiąja gėlininke Paulina Arūniene. Pirmasis reportažas apie gražiausias rajono sodybas. Mes Skaistgiryje. Onos ir Jono Viliūnų sodyba. Kiemo rūsys, ir tas, apipiltas žiedais. Šeimininkė tarsi bitelė vedžioja mus nuo gėlės prie gėlės, nuo krūmelio prie krūmelio, paglosto lapelį, aiškina. Jonas Viliūnas, tuometinio „Pergalės“ kolūkio pirmininkas, pasakoja jauno parko atsiradimo istoriją. Dairaisi ir nebesuvoki, anot Kazio Binkio, ar čia žemė, ar čia rojus?

Prabėgo beveik pusamžis. Knaisiojuosi po senus bloknotus. Aplankyta skaistgiriečių rankdarbių parodėlė. Šviežia duona kvepia Valerijos Dauginienės paveikslas „Ruduo“. Katpėdėlėmis, tulpėmis žydi Pranės Guntienės, Stefos Kaikarienės audiniai, pajūrio motyvai Virginijos Kutkienės gobelenuose. Raudonos aguonos ir Onos Viliūnienės rištiniuose kilimėliuose, pagalvėlėse. Gal suskintos jos vasaros gėlynuose?

Verčiu ir verčiu senus lapus. Jono Viliūno kalba kažkokioje konferencijoje: „Įsakymai, paliepimai – neveiksni priemonė. Tikresnis kelias, kai žmogus supranta ką dirba, kam dirba, kai kuria…“ Va tau, kaip sakoma, ir racionalusis grūdas. To siūlo galo, siejančio gausią, darbščią skaistgiriečių Viliūnų šeimą ir trūko. Kūryba! Jonas puoselėjo žemę, sėjo grūdą, augino medį, sodino parką. Augustinas, pedagogas, ugdė jaunąją kartą. Jauniausias Juozas ne tik architektas, bet ir žurnalistas. Rankose jo prisiminimų apie laikmečio įvykius, gimines, sutiktus žmones ir gyvenimo kasdienybę knyga „Dar kartą tuo pačiu keliu…“ Tėvai, broliai, seserys…

Kam ta ilga įžanga? Muziejų naktis. Plačiai atvertos parodų salės durys. Visa siena gintarinė. Vaikštau pirmyn, atgal ir negaliu atsistebėti. Ne, ne gintaras, o žiedelių, lapelių, šiaudelių mozaika. Preciziškas kruopštumas. Spalvų darna. Minties gylis. Tėvynės ilgesys. Užjūrio dvelksmas. Ir visa tai aštuoniuose paveiksluose. Autorė jų neįvardija, be pavadinimų, bet iškalbingi. Portretuose – drauge visos rasių spalvos: vėjų ir saulės nugairintas indėnas, besišypsantis baltasis, nustebęs juodaodis. Draugiški. Batai, skrybėlė – kaubojų simboliai prerijų platybėse. Plačiašakis, išbujojęs klevas, rudeniniais lapais užklodavęs, paauksindavęs tėviškės kiemus. Rugių gubomis užstatytos ražienos. Koplytstulpis rudenėjančios pamiškės sodyboje.

Autorė Liucija Viliūnaitė-Tijūnėlienė (gimė 1916 m. Skaistgiryje, mirė 2007 m. Teksase, JAV). Stovėtų šalia brolio Jono, palaikytum dvyniais. Toks panašumas! Plačiai šypsosi ir supažindina su savo kūryba. „Dažnai žmonės klausia, kaip pradėjau kurti. Prieš keturiasdešimt metų, po sunkios dienos fabrike, pamačiau, kaip būrys vaikų draskė bendruomenės tulpių sodą. Jie mynė gražias pavasarines geltonas, raudonas, baltas ir rožines gėlytes. Nudraskė jų žiedlapius ir numetė sulaužytus stiebus ant žemės. Tai mane labai sukrėtė ir nuliūdino.

Surinkau žiedlapius ir sudėjau į knygą. Jiems išdžiūvus pastebėjau, kad jie atrodo lyg teptuko brūkštelėjimas, ir sukūriau savo pirmą koliažą.

[…] Mano menas sujungia mane su praeitimi ir išsaugoja grožį. Kiekvienos gėlytės istorija atsispindi mano kūryboje. Mano mama buvo audėja, tai ir aš audžiu raštus. Tai ne tik liaudies menas, tai prisiminimai, istorija ir viltis.“

Liucija pasakoja išgelbėjusi nemažai gėlių, – laidotuvių, vestuvių, išleistuvių ir kitokių proginių puokščių. Vėliau naudojusi ir kitokią gamtinę medžiagą: vaisių minkštimą, gyvačių odą, medžio žievę. Kiti šiukšles mėtė, o ji rinko, derino spalvas, kūrė savitas formas ir įkvėpė naują gyvybę. Anot autorės, visos surastos medžiagos turi savo istoriją, tik naujai įkūnytą. Niekada nevėlu pradėti ką nors naujo – kartais antra gėlės gyvybė tokia pat gera, kaip ir pirma.

Taip Liucija Tijūnėlis, sulaukusi garbingų aštuoniasdešimt aštuonerių metų, pristatė savo kūrybos pirmąją autorinę parodą jaukioje mažoje meno galerijoje Niujorke.

Brolio Juozo Viliūno knygoje žinių apie seserį Liuciją – šykštokai. Ištekėjusi už policininko Liudo Tijūnėlio, kartu su juo keliavo į Žeimelį, Papilę. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Tijūnėlių šeima su vaikais bei seserys Antanina ir Juzefa, įsigiję vežimaitį, patraukė karo pabėgėlių keliais – į Vokietiją, paskui pas dėdę Juozą Viliūną Amerikon, į Čikagą.

Devintą dešimtį perkopęs Juozas ne daug ką ir beprisimena. Kai su sese išsiskyrė, tebuvo dvidešimties. Tarybinais metais buvo parvažiavusi, gavusi leidimą apsistoti tik Vilniuje ir Kaune, bet patyliukais, paslapčia apsilankiusi ir gimtajame Skaistgiryje. Pasakojusi apie sunkią kelionę už vandenyno.

Esu labai dėkinga Juozo sūnui VšĮ Marijampolės kolegijos direktoriui, docentui dr. Vaidotui Viliūnui, padėjusiam susisiekti su Liucijos dukra Veronika Motekaitiene, gyvenančia Teksase, JAV. Ji prisimena mamaitės pasakojimus, kad paauglystėje tėveliams pridarydavusi daug rūpesčių, dažnai sirgdavusi. Kad būtų sveikiau, siųsdavę į pievas ganyti gyvulius. Mama mokydavusi tikėjimo ir rankų darbų, tėtis sekdavęs pasakas. Paskui lankiusi mergaičių seselių mokyklą, kur mokėsi siuvinėti, susipažino su menais. Brolio Juozo atsiminimu, tai buvę Antalieptėje.

Ameriką Tijūnėliai pasiekę 1949-aisiais. Laisvalaikiu siuvinėjusi, mezgusi, nėrusi. Nuo 1964 metų Liucija pradėjusi naujovišką meną. „Pradžioje ji dėliojo gėlių lapelius į Tautiškai apsirengusias mergaites, vėliau į kaimo ir miesto prisiminimus. Iš širdies emocijų liejosi pagerbimai vestuvių, anūkų gimimai, laidotuvės draugų, švenčių paminėjimai“,– rašo ponia Veronika. Norėjo būti vadinama mamaite, taip, kaip vadindavę jos mamą, atsiradus anūkams. Meilė gėlėms prasidėjusi nuo tada, kai Mamytė, atskleidusi maldaknygę, kur buvo suspausta lauko gėlelė, leidusi ir jai vartyti šventos knygos lapelius.

Amerikoje priklausiusi vaizduojamojo meno grupei, vienijančiai bendraminčius, bei Pasaulinei džiovintų suspaustų gėlių gildijai. Už veiklą pelnė daug kaspiniukų. 1982-aisiais alyvavo „International Art“ festivalyje ir pripažinta aukšto lygio menininke.

Amžinam poilsiui Liuciją, liaudies menininkę, priglaudė svetima žemė, bet kūryba grįžo gimtinėn. Rūpestingai saugoma Skaistgirio bibliotekoje, Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje, artimųjų namuose byloja apie menininkės dosnią, gerą prigimtį, tėviškės ilgesį, meilę.

Dukros Veronikos atsiųsta mamaitės ir tėvelio nuotrauka po vestuvių